Jie padarė tai antrą kartą. Jau antra gyvybė numalšinta, antras - medis. Skaudu buvo žiūrėti į krentančius medžius. Atrodė lyg jie parklūpsta, tačiau žinojau, kad jie daugiau nebepasikels ir nebegyvuos, nebedžiugins mūsų.
Medžiai nepriklausė man, nes jie augo mokyklos teritorijoje, tačiau labai išgyvenu dėl jų. Medis - tokia pati gyvybė, kaip ir žmogus. Jis turi sielą ir jaučia skausmą.
Suskambėjo skambutis į pertrauką. Vis dar buvau savo minčių pasaulyje. Klasiokė siūlė man žaisti kortomis, bet šį kartą visai neturėjau noro žaisti. Šiuo metu galvojau, ką aš galėčiau naudingo padaryt. Juk gyvenu Žemėje ir turiu saugoti ją ir jos gyvybę. Gal tam ir gimiau, kad saugočiau.
Mokyklinės uniformos švarko kišenėje suvibravo mobilusis telefonas. Išsitraukiau ir pradėjau skaityti ką tik gautą SMS nuo Dino. Siūlė po pamokų nueiti į parką. Kaip dažniausiai darau, atrašiau vos dviem raidėm: "OK".
Tyliai, ramiai kenčiau likusias pamokas. Dariau viską ką liepė lietuvių kalbos, matematikos ir fizikos mokytojos. Jos visos labai stebėjosi mano gražiu elgesiu, nes dažniausiai pradedu atsikalbinėt ir nieko nedarau klasėje, tačiau viską padarau namie, kad vėliau nebūtų man blogai, kad viską suprasčiau sau, o ne mokytojai.
Baigėsi paskutinioji pamoka. Neskubėdama nusliūkinau į rūbinę pasiimti striukės. Šalia mano klasės rūbinės buvo ir Dino klasės. Ten jį ir sutikau. Už kampo palaukiau kol jis atsisveikins su savo draugais ir priėjo prie manęs. Apkabino mane per liemenį ir pakštelėjo į lūpas. Jo draugai, kūrių turėjo daug, pradėjo užti:
- Uuuu. Dinai.
Aš negarsiai nusijuokiau, tada Dinas taip pat. Man pačiai buvo labai keista, kad jis pabučiavo mane dar mokykloje. Ly tai būtų paskutinis kartas. Dažniausiai už mokyklos ribų. Tačiau niekada nedrįsau paklausti kodėl, ir tai liko paslaptyje iki šiol.
Ėjom susikibę už rankų. Visą kelią pasakojau apie tuos du medžius, kurių šis pasaulis neteko. Jis apsimetė, kad jam įdomu, tačiau permačiau jį kiaurai. Kažkas jį neramino. Mane tas taip pat paveikė ir jaučiausi blogai.
Pesiekėm parką. Susiradom pirmą pasitaikiusį suoliuką ir prisėdom. Laukiau kol Dinas pats prabils ir pasakys man priežastį jo keistos elgsenos. Tačiau jis taip ir tylėjo, lyg žemę pardavęs. Pagaliau man atsibodo laukti ir paklausiau jo tiesiai šviesiai:
- Kas tau yra? Kodėl taip keistai elgiesi?
- Nieko. Tikrai nieko. Nekreipk dėmesio,- bandė įtikinti mane savo melu, bet jam nepavyko ir jis tai nujautė.
- Sakyk. Aš juk žinau... aš matau, kad tau kažkas nutiko,- pratariau griežtesniu tonu.
- Kaip žinai, kad mano senelė mirė prieš porą mėnesių. Vakar buvo perskaitytas jos testamentas ir mes gavom jos namą. Mano tėvai nori ten kraustytis, nes ten gana geras namas.
Tuo momentu galvoje skambėjo tik stiklo dūžimas, aštrus drėskimas per mokyklinę lentą. Akyse pradėjo temti, bet greitai vėl prašviesėjo. Man pasidarė bloga ir pabėgau. Bėgau kur kojos neša. Tolumoje girdėjau Dino balsą šaukiant mano vardą. Po kiek laiko šauksmai dingo. Aš nusiraminau, bet apsidairius nesupratau kur esu. Nejaugi taip aptemo protas, kad nesugebėjau prabėgti namo? Kodėl būtent čia, kur apleista ir negražu. Žolė čia ne žalia, o pilka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą