Šekspyras

Sonetai

23

Kaip scenoje artistas nerangus,
Kuris užmiršta rolę išmėgintą,
Ar kaip koksai pablūdėlis klaikus,
Kuris nuo pykčio pats bejėgis krinta,-

Taip lygiai aš svyruoju ir blaškaus,
Išlieti noriu meilę tau kas dieną,
Bet, lyg prislėgtas kvaitulio sunkaus,
Ūmai sustoju ir tyliu kaip siena...

Todėl, nors vien tik laurai ir nauda
Terūpi jums, nebylios mano eilės,-
Gyvenkite ir būkit visada
Ištikimi šaukliai manosios meilės!

O tu skaityk - ir stenkis akimi
Girdėt, ką šaukia siela nerami.

54

Dešimteriopai vertiname grožį,
Jei siela jo kaip krištolas tyra.
Juk mes taip mylim pilnažiedę rožę
Už kvapą, kurs jai suteiktas yra.

Galbūt ugningai žydintis erškėtis
Toks pat kaip rožė sodrus dygus,
Galbūt iš tolo mėgsta juo gėrėtis
Išgairintas pavasario dangus;

Tačiau į jį retai kas žvilgsnį meta,
Ir jis numirs, kai dvelktelės žiema.
O rožė prakilni, net mirdama,
išsaugo savo svaigų aromatą.

Kai amžinai užmerksi tu akis,
Šie posmai grožio dvasią išlaikys.